RAUGAS - duonos siela. Kiekvienas kepėjas žino, kad, norint užraugti raugą tinkamai, reikia žinių, patirties ir žiupsnelio kantrybės. Miltai ir vanduo tampa mažu kasdieniniu stebuklu ant mūsų stalo, kaskart primenančiu protėvių šaknis bei išpuoselėtą, iš kartos į kartą perduodamą tradiciją – mūsų duoną.

RAUGO ruginė duona

Pagal senąsias tradicijas mūsų meistrų užraugta, brandinta 48 val., formuota rankomis ir kepta ant akmens ruginė duona. Tai tradicinis lietuviškas gaminys iš rugių (80%) inovatyviai pagardintas saldžiais viso grūdo rugiais ir praturtintas avižomis (20%).

Mūsų meistrų pasakojimas apie RAUGO ruginės duonos kepimą:

„Raugą mes gaminame iš ruginių miltų bei vandens ir meiliai ji vadiname duonos motule. Mes kantriai jį maitiname miltais ir vandeniu mažiausiai savaitę, kol jis pradeda alsuoti gyvybe.

Tikros tradicines duonos kepimui būtinas ingredientas – plikinys. Mes plikome miltus 95 oC temperatūros vandeniu ir tuomet dedame salyklą. Saldus plikinys padeda duonai fermentuotis toliau ir turi ypatingą poveikį duonos skoniui.

Plikinys, raugas ir kiti ingredientai yra suminkomi kartu. Kai tešla pakyla, jau galima ją dalinti gabalėliais, gardinti kmynais ir pašauti į krosnį ant akmens. Šviežiai iškeptai duonai reikia leisti pailsėti keletą dienų, kol ateis laikas ją dailiai suraikyti.“

 

RAUGO kvietinė duona

Pagal senąsias Viduržemio jūros regiono tradicijas mūsų meistrų užraugta, ilgai fermentuota ir kepta ant akmens. Kvietinė duonai išskirtinį skonį suteikia ne tik ilga fermentacija bei daiginti viso grūdo rugiais.

Mūsų meistrų pasakojimas apie RAUGO kvietinės duonos kepimą:

„Tam, kad raugas žaismingai burbuliuodamas tinkamai kildintų duoną, jo gamybai mes naudojame tik tradicinius ingredientus – miltus ir vandenį.

Vėliau, ruošdami tešlą, į miltus dedame raugą, sirupe daigintus rugius ir kitas sudedamąsias dalis. Raugas fermentacijos metu tešlą švelniai purena – tai itin purios duonos paslaptis.

Paruošta tešla yra supjaustoma ir sudedama į medines formeles pailsėti. Tešlai pakilus ir įgavus kepalėlio formą, mes ją pašauname į krosnį ant akmens ir kepame kol plutelė tampa ypač traški, o vidus - viliojančiai minkštas.“