Naujųjų technologijų amžiuje, kai beveik viską gali atlikti mašinos ar robotai, vis dar yra dalykų, kuriems reikia žmogiškųjų rankų šilumos. Pasak Daivos Vansevičienės, „Fazer Lietuva“ kepyklos darbuotojos, vienas iš dalykų, kurie negali apsieiti be žmogiškojo rūpesčio ir meilės – duonos formavimas.

Nors Kaune įsikūrusi „Fazer Lietuva“ kepykla garsėja inovacijomis ir kūrybišku požiūriu į duoną, žmogaus rankų prisilietimas čia išlieka labai vertinamu. Daiva Vansevičienė, už duonos formavimą čia atsakinga beveik trylika metų ir net neketina keisti profesijos. Pradėjusi nuo darbo prie naminės „Gardėsio“ duonos, kur reikėdavo sverti ir dozuoti ingredientus, maišyti ir formuoti tešlą, o galiausiai – pašauti paruoštą duoną kepti, moteris galiausiai liko prie darbo, kuriam labiausiai reikia žmogiškųjų rankų šilumos ir meilės – duonos formavimo.

„Mano rankos per vieną darbo dieną paliečia apie 15 tūkst. duonos kepaliukų. Kai kam tai gali pasirodyti įprasta, tačiau, kai pagalvoji, kiek daug perkeliauja per vieno žmogaus rankas! Daugumoje kepyklų viskas automatizuota ir šį darbą atlieka įvairūs įrengimai ir mašinos, o pas mus duoną formuoja žmonės – su meile ir su rūpesčiu“, – kalba D. Vansevičienė.

Prasideda nuo raugininko, baigiasi pakuotojais

Dažnas galvoja, kad iškepti duoną – paprastas ir nesudėtingas procesas. Užminkei tešlą, pašovei į pečių ir po kiek laiko ištraukei puikiai iškepusį kepaliuką. Tačiau pasak D. Vansevičienės, viskas nėra taip paprasta. Prie duonos kepimo prisideda visa grandinė darbuotojų: procesą pradeda žmogus, raugiantis tešlą, o baigia pakuotojai ir išvežiotojai. Visas šis darbas reikalauja daug atidumo.

„Tešlą reikia užraugti, o tada užmaišyti. Svarbu sužiūrėti maišymo laiką, nepamiršti patikrinti, kiek duonos tešla spėjo iškilti. Vėliau seka duonos formavimas – reikia patikrinti, ar tešla pakankamai tąsi. Kartais, jei ji „ožiuojasi“, paglostyti ir parodyti dėmesį – visa tai tam, kad gautume gražų duonos kepaliuką. Tai yra sudėtingas procesas ir būtent žmogaus rankos bei rūpestis dėl kiekvieno kepalėlio atneša gerą rezultatą“, – pasakoja D. Vansevičienė.

Ilgos duonos tradicijos

Pasak „Fazer Lietuva“ atstovės, darbu kepykloje didžiuojasi ne tik ji. Džiaugiasi ir jos šeima, ypatingai tėvai, kurie lauktuvių visuomet laukia D. Vansevičienės suformuotos duonos, o gavę – brangina ją ir saugo. Galbūt toks vyresniųjų požiūris ir išmokė moterį mylėti duoną dar vaikystėje.

„Pamenu, kai buvau maža, šalia gyveno kaimynė, kuri kepdavo apvalią naminę duoną. Ta duona būdavo tokia skani, jog mes, vaikai, specialiai eidavome pas kaimynę ir prašydavome pasidalinti. Vis dar prisimenu tos vaikystės duonos skonį – tokia saldi, gardi. O dabar, praėjus šitiek metų, pati kepu duoną Lietuvos šeimoms. Vaikystėje niekuomet nebūčiau pagalvojusi, kad taip nutiks“, – kalba D. Vansevičienė.

Moteris pastebi, kad mums, lietuviams, duona yra be galo svarbus produktas, be kurio dauguma neįsivaizduojame savo stalo. O ypač – juoda duona, kurios kepimo tradicijomis garsėja Lietuva. Daiva neslepia, jog atostogų ir kelionių metu labiausiai pasiilgsta namų ir juodos duonos, kurios daugelyje šalių net nerasi.

Darbo kepykloje keisti nežada

Pasak D. Vansevičienės, darbo „Fazer Lietuva“ kepykloje nežada iškeisti į nieką kitą – čia ji jaučiasi svarbi ir vertinama. Be to, tai, kad moteris gali prisidėti prie vieno mums svarbiausių produktų – duonos – formavimo ir kepimo – kelia jai didelį pasididžiavimą.

„Parduotuvės lentynoje pamačiusi savo rankomis formuotą kepalą ne tik nudžiungu, bet ir atidžiai jį apžiūriu. Ar neapiplyšę duonos šonai, ar neapdegęs viršus. Patikrinu, kuriose lentynose duona sudėta – apatinėse ar viršutinėse. O smagiausia savo gamintą duoną matyti žmonių pirkinių krepšeliuose. Tuomet supranti, kad įdėta meilė ir rūpestis nenuėjo veltui – produktas kažkam patiko ir kažką pradžiugino“, – pokalbį baigia D. Vansevičienė.