Kas gali būti panašaus tarp duonos kepimo ir futbolo? Gytis Zakarauskas, Kaune įsikūrusios kepyklos „Fazer Lietuva“ kokybės specialistas, nuo mažens gyveno vien futbolu: vaikinui puikiai sekėsi, o treneriai prognozavo tarptautinę karjerą ir didžiules perspektyvas. Tačiau netikėtai ištikusi kojos trauma privertė pakeisti karjeros kelią. G. Zakarauskas pasuko į maisto technologijos sritį ir teigia, kad įsidarbinęs kepykloje, būtent joje atrado save. Jaunas vyras tikina, kad niekada nebūtų pagalvojęs, jog kepti duoną ir žaisti futbolą gali būti tokios panašios profesijos – jose netrūksta nei azarto, nei aistros, nei pergalių siekimo.

G. Zakarauskas futbolu pradėjo domėtis nuo labai ankstyvo amžiaus. Pamažu smagus laisvalaikio praleidimas, sunkių treniruočių ir darbo dėka, pradėjo virsti į perspektyvią karjerą ir tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Tačiau gyvenimas nebūtų toks žavus, jeigu viskas vyktų pagal planą. Visos ateities svajonės ir tikslai subliuško, kai vyras gavo rimtą kojos traumą,   o iš daktarų išgirdo iki tol skaudžiausią žinią savo gyvenime – jeigu toliau žaisi, greitai atsidursi vežimėlyje.

„Futbolas man buvo visas gyvenimas. Tai buvo ir pomėgis, ir galimybė užsidirbti – paauglystėje tai skambėjo kaip neįmanomos svajonės išsipildymas. Buvau laimingas, atradęs save, norėjau kilti karjeros laiptais, išvažiuoti į užsienį. Deja, trauma šiuos planus pakeitė. Po ilgų nerimo, nežinojimo, ką daryti su gyvenimu ir savigraužos dienų, netikėtas likimo posūkis leido man pasirinkti maisto technologijos mokslus. Taip atsidūriau ir „Fazer Lietuva“ kepykloje. Ir nors niekada apie tokį kelią nesvajojau, dabar esu tikras, kad niekas gyvenime neįvyksta be reikalo. Radau profesiją, kolegas ir darbo vietą, kurioje netrūksta nei iššūkių, nei aistros, nei pergalių siekimo”, – teigia G. Zakarauskas.

Nauja karjera ir nauji iššūkiai

Baigęs veterinarinės maisto saugos bakalauro mokslus, G. Zakarauskas įstojo į magistro studijas ir pradėjo ieškotis darbo. Akiai užkliuvus už kepyklos „Fazer Lietuva“ darbo skelbimo, jis nusprendė aplikuoti ir buvo pakviestas į pirmąjį pokalbį, kuris tapo lemtingu – vaikinas netrukus gavo darbą, atitinkantį jo naująją specialybę. Netrukus G. Zakarauskas buvo pastebėtas „Fazer Lietuva“ vadovybės ir jo kreipimasis į aukštesnę – kokybės specialisto – poziciją taip pat neliko neįvertintas. Naujoje pozicijoje vyras dirba jau pusantrų metų, kaupia patirtį ir net neketina sustoti.

„Nors anksčiau maniau, kad futbolo nepakeis niekas – klydau. Kuo daugiau mokiausi ir sužinojau apie maisto gamybos technologijas, tuo labiau jos mane traukė. Todėl džiaugiuosi dėl savo dabartinės pozicijos ir savo ateitį matau „Fazer“ įmonėje. Šis darbas tiesiog mane užkabino! Gal ir skambės keistai, tačiau aš grįžtu namo, truputį pailsiu ir laukiu kitos dienos, kad galėčiau grįžti į darbą. Gal daug kam tai atrodytų nesuvokiama, bet galiu patikinti – tai įmanoma”, – teigia G. Zakarauskas.

Jaunasis darbuotojas džiaugiasi, kad „Fazer“ yra tarptautinė įmonė, kurioje suteikiamos visos galimybės augti ir tobulėti. G. Zakarauską džiugina galimybė bendrauti su kolegomis užsienyje, nuvykti į svetur esančias kepyklas bei įgauti naujos patirties.

Darbas su duona – herojiškas malonumas

Žaidžiant futbolą sportininkas dažnai tampa herojumi, užkariaujančiu sirgalių širdis. Tačiau, anot G. Zakarausko, duonos kepimo procesas – ne mažiau herojiškas. Jaunas vyras teigia, kad futbolo išugdytos savybės – siekis laimėti, pasiekti kuo daugiau, geriau pasirodyti  – pasireiškia ir darbe.

„Aš visada siekdavau bet kokia kaina laimėti futbole, tačiau šį azartą jaučiu ir čia, Kauno kepykloje. Noriu pasiekti vis daugiau – aukščiausią gaminių kokybę, geriausią skonį. Kartais nepavyksta iš pirmo karto, tačiau tada vėl viską darai iš naujo. Tai elementarus sportinis azartas, kuriam pagavus, darysi tol, kol padarysi gerai ir laimėsi visų pirma asmeninę dvikovą su pačiu savimi“, - teigia kokybės specialistas.

G. Zakarauskas neslepia, kad duonos kepimo procesas – sudėtingas ir įvairialypis: duona mėgsta priežiūrą, šilumą, rankų darbą, todėl prisidėti prie šio proceso ne tik įdomu, bet ir vertinga.

„Aš žinau, kad duonos gaminimas yra pagarbos vertas procesas – tai vienas svarbiausių maisto produktų, kuris lydi mus nuo gimimo, su juo sutinkame garbingą svečią, jis lydi mus iki pat mirties. Be to, duona man kelia daug sentimentų. Puikiai atsimenu, kaip mano močiutė kepdavo duoną, o mes visi, dar būdami vaikai, su nekantrumu jos laukdavome. Todėl tiek mušti įvarčius tūkstantinėse arenose, tiek kepti duoną kasdieninę – panašiai herojiški procesai. Dabar džiaugiuosi, kad gyvenimas viską surėdė taip, kad pasirinkau būtent antrąjį“, – pokalbį užbaigia G. Zakarauskas.